Sužadėtuvės iš pažiūros yra malonus įvykis dviejų žmonių gyvenimo istorijoje. Dovanoti dovaną iš meilės ir ją priimti yra įsimintina ir jaudinanti akimirka. Tačiau viskas iš skaiščiai ir ryškiai apšviestų spalvų gali pavirsti į tamsiais ir ilgais šešėliais apsuptą erdvę, iš kurios atrodytų nėra išėjimo.
Jaučiate įtampą? Taip, tai normalu. Mergina, kurią pasirinkote ir norite, kad ji būtų Jūsų gyvenimo moteris, gali… atsisakyti priimti žiedą ir užkirsti kelią sužadėtuvėms. Žinoma, labai gerai, jeigu viskas įvyksta taip, kaip tikėjotės: tuomet gali atrodyti, kad tai buvo natūralus ir gerai apsvarstytas žingsnis.
Man atrodo, kad sužadėtuvių metu ištartas TAIP yra daug kartų svarbesnis už priesaiką civilinės ar bažnytinės santuokos metu. Ne, jis yra pats svarbiausias momentas būsimos šeimos istorijoje. Mergina duoda žodį ne svečiams, ne liudininkams, ne ceremonijos vedėjams, o tam vieninteliui žmogui. Daugiau Jūsų negirdi niekas. Ir šis žodis negali būti sumeluotas. Po šio žodžio istorija pakrypsta arba viena linkme arba kita. Bet abi jos viena į kitą labai nepanašios.
Vestuvės lieka tik iškilmėmis ir švente tam momentui, kuris įvyksta sužadėtuvių metu. Jis, mano manymu, yra brangiausias ir įsimintiniausias momentas kiekvienai porai.
PS: O aš tuo tarpu neretai pasvajoju, kad būtų kurkas smagiau filmuoti sužadėtuves nei vestuves, nes tuo metu emocijos ir jausmai tokie tikri ir natūralūs…
Bet niekas juk nenorės rizikuoti prieš kamerą, ar ne?
