Kaip ir daugelis kitų įvairiose šalyse ir kultūrose egzistuojančių vestuvių šventės papročių, taip ir jaunosios nešimas per tiltą vienareikšmio ir neginčijamo ištakų ir prasmės aiškinimo neturi. Egzistuoja įvairios versijos, kurias išsako tiek mokslininkai tiek etnologai mėgėjai.
Šiame dienoraščio įraše pabandysiu apibendrinti tai, ką pavyko surasti rašytinėje litaratūroje bei skaitmeniniuose interneto šaltiniuose.
- Vienas iš bandymų paaiškinti šios tradicijos – kurią, beje, šiais laikais taiko tikrai ne kiekviena jaunavedžių pora – prasmę leidžia daryti prielaidą apie jos gana modernią ir šiuolaikišką prigimintį: vestuvių palyda siekia įsitikinti jaunikio jėgomis (kurios gali reikšti gebėjimą saugoti ir ginti savo šeimą), t.y. ar jis pakankamai stiprus, kad galėtų pernešti ant rankų savo žmoną per tiltą. Tai tiesmuka, tačiau tikėtina versija, kadangi dabartinių laikų vestuvėse gausu įvairių improvizuotų jėgos, vikrumo ir sumanumo išbandymų tiek jaunajai tiek jaunajam.
- Daugelyje interneto šaltinių minima, kad ši tradicija apie 1950 m. atsirado Rusijos didmiesčiuose. Ją išprovokavo egoistiškas taksi vairuotojų įprotis stabtelėti, leidžiant jauniesiems pasigrožėti vaizdingomis vietomis. Tokiu būdu vairuotojai siekė prailgti paslaugos teikimo laiką, kas reikšdavo didesnę jos galutinę kainą.
- Daugelyje kultūrų tiltas simbolizuoja kelią tarp dviejų kokybiškai skirtingų pasaulių, tarkime, tarp naujo ir seno. Todėl manoma, kad jaunosios pernešimas į kitą tilto pusę turėtų simbolizuoti kaitą, kurios metu iš nerūpestingos ir nerūpestingos jaunystės laikotarpio pereinama į brandų ir atsakingą šeimos bendrystės ciklą. Tačiau senosios lietuvių kultūros tyrinėtojai teigia, jog tokio papročio mūsų tautų gyvenamosiose teritorijose nebuvo. Tai daugiau slaviškų tautų bruožas, kuriose buvo paplitęs nuotakos vogimo paprotys. Tuo tarpu senovės lietuviams tiltas simbolizavo patekimą iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų ir daugiau sietinas su laidotuvių tradicijomis.
Vienos talentingiausių ir išsamiausiai lietuvių papročius tyrinėjusių mokslininkių Pranės Dundulienės knygoje “Lietuvių etnologija” (Vilnius, 1991) teigiama, jog ypatingai svarbus ir pavojingas laikas jaunajai vestuvių papročiuose buvo, kuomet ji išvykdavo iš namų, tačiau dar nebuvo atvykusi į jaunojo namus. Šis tarpsnis buvo pilnas magijos ir burtų, tačiau sustojimus ant tiltų mokslininkė nieko nemini. Tokį palydos elgesį netgi būtų sunku įsivaizduoti, kadangi šventės akcentai buvo nukreipti į visiškai kitus dalykus:
“Buvo tikima, kad piktosios jėgos bijančios ugnies, aštrių, ypač metalinių daiktų, triukšmo ir kt., todėl nuotaką veždavo triukšmaudami, šūkaudami, barškindami barškalais, šaukydami, skambindami varpeliais, grodami švilpukais, mušdami būgną, pliauškindami botagu. Pati nuotaka važiuodavo apsišarvavusi apotropeiniais daiktais: įsidėjusi česnako, duonos, grūdų, aguonų, įsismeigusi į drabužius adatą, kartais dvi kryžmai, apsigobusi skraiste.” (“Lietuvių etnologija”, p. 363-364).
Tai tik maža ištrauka iš didžiai įprasmintos ir daugybe įvairiausių papročių turėjusios mūsų protėvių šventės. Šiuolaikinės vestuvės, palyginimui, yra gana nuobodžios, išsaugoję vos vieną kitą netiesioginį buvusios turtingos pasaulėžiūros rudimentą. Tačiau visuomet galima pavartyti literatūrą, šaltinius ir grįžti laiko mašina atgal bei pasiskolinti ką nors nuostabaus iš praeities, suteikiant savo šventei nedidelius, tačiau ypatingus atspalvius ir telkiant dėmesį į dalykus vertingus amžinai.