Kiekvienam žmogui gyvos muzikos reiškinys svarbus dėl skirtingų aspektų, tačiau jos vertė ir nauda – jeigu taip galima išsireikšti – klausytojui tapo tikriausiai aksioma. Nebepamenu, kada būčiau girdėjęs ginčą, kuriame kas nors bandytų rasti ir ginti muzikinių fonogramų privalumus. Muzika, kaip ir kiekviena kita žmogaus atliekama veiklos rūšis, pirmiausia yra darbas. Ir ji suskamba būtent taip, kaip turi skambėti, tik tuomet, kai ją atliekantys žmonės scenoje dirba. Tuomet klausytojas jaučia kiekvieną natą, kiekvieną muzikanto įdėtą emociją, kiekvieną kūriniu norimą pasakyti mintį bei kiekvieną atlikėjo kakta ar nugara nubėgantį prakaito lašą. O taip dažnai nutinka scenoje, jeigu darbas atliekamas nuoširdžiai. Būtent tokia yra gyva muzika. Ji nėra tiksli ir mechaniška, profesionaliai ir be priekaištų paruošta garso įrašų studijoje. Ji gimsta čia ir dabar, kiekvieną sekundę, kai muzikos grupės nariai paliečia stygas, klavišus, būgnų lazdelėmis užgauna mušamuosius ar taria teksto žodžius į mikrofoną. Tokia muzika yra organiška, visuomet skamba naujai ir sukuria betarpišką ryšį tarp atlikėjų ir klausytojų. Todėl ne tik didesnį viešą renginį, bet ir bet kurią šeimos šventę, įskaitant vestuves, labiausiai papuošia ir įprasmina tie muzikos kolektyvai, kurie savos kūrybos muziką atlieka gyvai. Ir priešingai, pasigirdus suprogramuotai fonogramai iš sintezatoriaus, visus šventės dalyvius aplanko daug kartų girdėtas “ir vėl tas pats” jausmas. […]
Read More