Noriu pristatyti dar vieną naują darbą – savo sūnaus Gusto krikštynų ir pirmojo gimtadienio filmą. Pamaniau, jog reikia sulaužyti taisyklę, kuomet sakoma, jog batsiuvys vaikšto be batų ar suplyšusiu apavu, kadangi visą savo meistrystę ir laiką yra sutelkęs į tarnystę ir kokybišką darbą savo klientams. Tuo tarpu dėmesio sau nebelieka.
Aš taip pat ilgai ieškojau progos, kad galėčiau pritaikyti savo žinias ir filmo kūrimo patirtį papasakodamas kokią nors istoriją apie sau artimus žmones. Ir štai, sūnui sulaukus pirmojo gimtadienio, kurio dieną mes taip pat nutarėme suorganizuoti krikštynas, pamaniau, jog tai ideali proga sukurti filmą ir turėti pirmąjį šeimos meninį video prisiminimą. Skubu pasidalinti juo, o žemiau rasite keletą minčių apie tokių filmų kūrimo specifiką:
Ką galėčiau patarti būsimiems savo klientams ar ketinantiems pasinaudoti šio filmo režisūrine idėja?
1. Venkite beprasmių vaizdų. Venkite užstalės, vaišių ir panašių vaizdų, kurie nesuteikia filmui jokios papildomos prasmės. Žinoma, tai nėra absoliuti taisyklė. Atitinkamai pagal pasakojimo idėją, keletas tokių vaizdų gali padėti išreikšti tai, ką norima pasakyti.
2. Kalbėkite. Nedarykite vien muzikinių filmų. Taip, jie kartais būna tiesiog puikūs, plaukiantys, keliantys emocijas ant minkštų, purių debesų į giedrą ir saulėtą dangų. Tačiau koks bebūtų geras muzikinis klipas, jis niekada nebus toks artimas, atviras ir šiltas kaip video istorija, kurioje kalba patys herojai. Tai, ką Jūs ar kiti artimi žmonės pasakote prieš kamerą yra tikra, nesuvaidinta ir su kiekviena balso intonacija, su kiekvienu žodžiu Jūs iš tiesų užfiksuojate save tokius, kokiais esate. Jau po metų žiūrėdami ir klausydamiesi (!) savęs, pamatysite, kad gyvas žmogus prieš kamerą yra nepalyginamai vertingesnis nei jo antrininkas vaikštantis muzikiniais ir vaizdo efektais papuoštame ekrane.
3. Lokacijos ir laikas. Skirkite filmo kūrimui tiesiog kuo daugiau laiko ir negailėkite dėmesio lokacijų – vietų, kuriose bus filmuojama – pasirinkimui. Tai tikrai atsipirks galutiniame rezultate. Kuomet filmuotojas seka iš paskos šventės dalyvius į bažnyčią, iš automobilio į automobilį, į pokylio vietą, bėga paskui trumpam stabtelėjus gamtoje – toks filmas yra “darbinis”. Tai nėra kūryba ir filmo kūrimas, tai tiesiog filmavimas tai, kas numatyta šventės organizatorių. O šventės organizatoriai – nepamirškite – niekuomet negalvoja apie kino kūrėją. Jis turi pats su Jumis aptarti, kur pagal filmo idėją būtų geriausia filmuotis, kaip rengtis, ką kalbėti, kokie vaizdai seks vienas kitą ir t.t. Todėl reikia suprasti, kad filmavimui gali prireikti skirti ne vieną, o keturias dienas (įskaitant, žinoma, ir pačią šventės dieną!), specialiai paruošti tam tikrą atributiką, kad ji gerai ir prasmingai žiūrėtųsi filme, apgalvoti scenarijų, pasirašyti tekstus arba improvizuoti. Žodžiu, įdėti daug laiko ir širdies. Negailėti savęs. Tuomet filmas tampa iš tiesų geras. Jame nesuromantinta ir paslėpta tikrovė, o patys tikriausi Jūs.
