Tikriausiai esate kažkada girdėję tokias santrumpas kaip ProRes, AVCHD, XDCAM, ar H.264 ir pan. Tai yra skirtingų vaizdo kodekų (codecs) pavadinimai. Kodekų rūšių yra gana nemažai ir panašu, jog sąrašas nuolat ilgėja.
Kas yra kodekas? Kodekas yra keletos žodžių – kompresorius/dekompresorius, arba koderis/dekoderis bendra išraiška. Kodekas yra algoritmas leidžiantis kompresuoti medžiagą saugojimui ir dekompresuojantis ją, kuomet medžiaga peržiūrima video player‘iu. Kodekai naudojami tiek audio tiek video medžiagai ir yra būtini norint, kad video failai per kelias akimirkas neišnaudotų Jūsų video ar foto kameros atminties kortelės ar kompiuterio kietojo disko talpos.
Gali kilti iš dalies pagrįsta mintis, kad bet kokia kompresija reiškia kokybės praradimą, ar iš tiesų? Dalinai taip, tačiau beveik kiekvienas įrašinėjamas ar žiūrimas video turi tam tikrą kompresijos rūšį. Ir savaime tai nėra blogas dalykas. Nuo blogų kompresijos pasekmių ją apsaugo efektyvumas, t.y. jeigu naudojamas iš ties geras kodekas ir neįmanoma atskirti originalaus vaizdo nuo kompresuoto, ar tuomet vis dar svarbu, ar video yra kompresuotas ar ne?
Vaizdui kurkas sudėtingiau sukurti kodeką nei garsui. Tam yra dvi priežastys:
– žmogaus akis kurkas sudėtingiau apgauti negu ausis
– mes niekuomet nežiūrime video, kai tik jis nufilmuojamas – jį redaguojame įvairiais būdais, taikome efektus ir t.t., todėl ir kodekas įgauna kiekvienu atveju skirtingą prasmę ir funkciją.
Geras video kodekas yra subtilus 3 elementų balansas: vaizdo kokybės, duomenų kiekio, kuris perduodamas siekiant tos kokybės (angl. bitrate) ir chroma subsampling santykio atsižvelgiant į kompresiją.
Chroma subsampling yra video signale esančių spalvų rezoliucijos mažinimas. Video signalas yra dalijamas į šviesumą (luma) ir spalvuotumą (chrominance/colour) ir idealus jo variantas žymimas 4:4:4 (4 (luma): 4(chroma): 4 (chroma)). Žmogaus akis yra jautresnė šviesai nei spalvai, todėl spalvuotumas yra ta vaizdo siganlo dalis yra ta, kurią stengiamasi labiau suspausti kompresuojant video. Kiti skaitmeniniai formatai:
4:2:2 – beveik originalui prilygstantis formatas, naudojantis daug disko vietos, tinkamas aukštos kokybės hi-end skaitmeninei produkcijai, kuriame spalvinė informacija abiejuose kanaluose sumažinta per pusę).
4:2:0 – vidutinio ir žemesnio lygio aukštos rezuliucijos produkcija, kurioje viename kanale spalvinė informacija sumažinta per pusę, o kitame jos beveik nėra visai.
4:1:1 – standartinės rezoliucijos produkcijos formatas – abiejuose kanaluose spalvų informacija sumažinta keturiais kartais.
Dauguma žmonių vizualiai neskiria tarpusavyje šių formatų: 4:4:4, 4:2:2, ar 4:2:0, kuomet naudojamas geras kodekas. Tačiau tai tikrai turės reikšmės, jeigu bus dirbama su spalvų korekcijomis ar naudojami efektai. Tuomet vaizde gali atsirasti kvadratėliai, netikėtas minkštumas ar kiti kompresijos artefaktai.
Todėl, išvada paprasta – kuo kokybiškesniu kodeku įrašomas vaizdas, tuo geresnės kokybės bus galutinis filmo variantas.
Keletas kodekų variantų:
Codec Colour Space Bit Rate (Megabits/sec)
ProRes 444 4:4:4 330Mbs
ProRes 422 (HQ) 4:2:2 220Mbs
ProRes LT 4:2:2 102Mbs
Avid DNxHD 4:2:2 220Mbs
Canon XF 4:2:2 50Mbs
XDCAM EX 4:2:0 35Mbs
Canon DSLR (gen 1) H.264 4:2:0 44Mbs
Canon DSLR (gen 2) ALL-I 4:2:0 91Mbs
Canon DSLR (gen 2) IPB 4:2:0 31Mbs
Nikon D800 H.264/AVC 4:2:0 24Mbs
AVCHD 4:2:0 24 or 28Mbs (priklausomai nuo kadrų santykio)
Todėl turint tam tikrą kamerą reikėtų pagalvoti, ar nederėtų prijungti išorinį rašymo įrenginį, kuris kompresuotų medžiagą reikalingu aukštesnės kokybės kompresoriumi, o galbūt apskritai pasirinkti kitą kamerą.